Popiežius Pranciškus penktadienį, liepos 7 d. rytą, aukojo šventąsias Mišias Vatikano darbininkams. Mišiose Vatikano stalių dirbtuvės patalpose dalyvavo apie šimtas amatininkų ir darbininkų, su popiežiumi koncelebravo šv. Onos parapijos klebonas augustinas t. Bruno Silvestini OSA ir Vatikano Techninių tarnybų skyriaus direktorius kun. Rafael Garcia.
Šventasis Tėvas padėkojo darbininkams už kvietimą su jais aukoti Mišias. „Jėzus ateina, Jis žino, kas yra darbas, Jis mus gerai supranta“, sakė Pranciškus Mišių pradžioje. Skaitant visuotines maldas popiežius pakvietė maldoje atminti vieno savo bendradarbio tėvą, mirusį pastarosiomis dienomis Romoje. Po Mišių stalių ir elektrikų skyrių darbininkai padovanojo popiežiui savo padirbtą kryžių ir, iš Argentinos kilusiam popiežiui, sugiedojo argentinietišką pergalės giesmę. Po Mišių popiežius su darbininkais papusryčiavo stalių dirbtuvėje.
Homilijoje popiežius Pranciškus komentavo Evangelijos skaitinį, pasakojantį apie muitininko Mato pašaukimą į apaštalus. Šis skaitinys yra popiežiaus ypač pamėgtas, apie jį popiežius Pranciškus yra kalbėjęs daugelį kartų. Šventasis Tėvas prisiminė jo pamėgtą paveikslą, esantį vienoje Romos bažnyčioje, atvaizduojantį Mato pašaukimo į apaštalus sceną.
Matas, kaip visi muitininkai, buvo prastos reputacijos. Jie buvo mokesčių rinkėjai, pinigus atiduodavo romėnams, dalį pasilaikydami sau. Mokesčių surinkimas Romai reiškė tėvynės laisvės pardavimą: jie buvo neapkenčiami, nes tėvynės išdavikai. Jėzus jį pašaukė. Jį pamatė ir pašaukė. „Sek paskui mane!“. Jėzus iš tokių žmonių pasirinko apaštalą. Matas – prisirišęs prie pinigo. Ir Jėzus išrenka jį. Paskui jie sėdasi pietų pas Matą su kitais jo bendrininkais. Tai pamatę fariziejai, kurie save laikė teisuoliais, papriekaištavo sakydami: „Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“ O Jėzus į tai atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“.
Tai mane guodžia: Jėzus atėjo dėl manęs! Nes visi esame nusidėjėliai, visi!, - sakė popiežius. Visi esame šiais „laurais“ apdovanoti, visi juos turime. Visi žinome, kur mūsų nuodėmė stipriausia, žinome savo silpnumą. Visų pirma, visi mes turim pripažinti, kad nei vienas iš mūsų negali sakyti, kad nėra nusidėjėlis. Taip sakydavo fariziejai ir už tai Jėzus juos pasmerkė. Visi mes - nusidėjėliai; tačiau nuodėmė yra galimybė patraukti Jėzaus dėmesį į mus. Jis ateina ir pas mus, pas mane todėl, kad esu nusidėjėlis.
Jėzus atėjo dėl nusidėjėlių, ne dėl teisiųjų. Jiems to nereikia. Jėzus pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“.
Mūsų paguoda ir pasitikėjimas yra Jėzus, kuris visuomet atleidžia, pagydo sielą, pakelia parkritus, suteikia jėgų, kad būčiau laimingas, kad sąžinė vėl būtų rami. Nebijokite! Kad ir pačiuose bjauriausiuose momentuose, kai pasijunti naštos prislėgtas dėl to, ką esi padaręs per gyvenimo paslydimus, skaitlingus ir prislegiančius paslydimus, Jėzus vis vien mane myli tokį, koks esu.
Homiliją popiežius užbaigė labai plačiai žinomo šventojo Jeronimo patirtimi. Jeronimas buvo užsispyrusio būdo, tačiau stengėsi būti romus. Jis įveikė savo būdo savybes ir visą, ką galėjo paaukojo Viešpačiui: savo darbo pastangas, maldą. Tačiau pajuto, kad Viešpats dar kažko laukia, nors buvo įsitikinęs, kad jau visą Jam atidavė.
„Ne viską man atidavei, Jeronimai!“, „Viešpatie, juk visą atidaviau, viską, ir tą, ir aną“. „Tačiau kažko vis trūksta“. „Ko trūksta?“. „Atiduok man tavo nuodėmes“.
Pasak popiežiaus, ypatingai gražu tai išgirsti: „Atiduok man tavo nuodėmes, tavo silpnumus, aš tave pagydysiu, o tu – ženk pirmyn!“.
Šiandien, pirmąjį mėnesio penktadienį, - baigė homiliją popiežius Pranciškus, - prisiminkime Jėzaus Širdį, kad ji padėtų mums suprasti šį grožį, Jo gailestingąją širdį, kuri kreipiasi į mus sakydama: „Atiduok man savo silpnumus, visas nuodėmes; viską atleidžiu“. Jėzus atleidžia viską, Jis visuomet atleidžia!. Tebūna tai mūsų visų džiaugsmui.
*
Popiežius, prieš 25 metus tapęs vyskupu, į savo vyskupišką heraldiką įsirašė žodžius, primenančius muitininko Mato pašaukimo į apaštalus sceną. „Miserando atque eligendo“ – „(Kristus) pažvelgė gailestingai ir jį išsirinko“. Tai šv. Bedos Garbingojo, kunigo ir vienuolio, vieno iš garsiausių aštuntojo amžiaus mokslininkų ir Bažnyčios tėvo žodžiai apie šv. Matą, jo išrinkimą ir pašaukimą. Kartą pasakodamas italų pasaulietinės spaudos atstovui apie šį savo pasirinkimą įrašyti į herbą žodžius „pažvelgė gailestingai ir išsirinko“, popiežius Pranciškus patikino, kad jam tai kur kas daugiau, nei tik herbo šūkis: „Tai mano šiaurinė žvaigždė! Šiuose žodžiuose telpa visas Dievo slėpinys. Jis ryžtasi užsikrauti sau ant pečių visą pasaulio blogį ir padoryti, kaip labai myli žmogų“.
*
Paveikslas, apie kurį popiežius pasakojo Mišiose Vatikano darbininkams yra italų tapytojo Karavadžio drobė, viena iš kelių esančių prancūzų nacionalinėje Šv. Liudviko bažnyčioje Romoje, prie pat viešbučio, kuriame popiežius, būdamas Argentinos vyskupu, apsistodavo viešėdamas Romoje. (Vatikano radijas)
